Mūsų puslapio viešnia – jauna, žavi ir talentinga režisierė Eglė Kižaitė. Mokėsi Mažeikių Gabijos gimnazijoje. 2010–2014 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) baigė teatro režisūros bakalauro studijas (kurso vadovas – doc. Aidas Giniotis). Nuo 2014 m. LMTA tęsia teatro režisūros magistro studijas (kurso vadovai doc. Aidas Giniotis ir doc. Gintaras Varnas). Sėkmingai stato spektaklius vaikams ir jaunimui. Šiandien skaitytojams ji pasakoja apie save ir savo kūrybą.
Čia gyvena mano praeitis
Miestas yra niekas kitas, kaip ten gyvenantys žmonės, kuriantys ir papildantys jo istoriją. Neabejoju, kad kiekvienam žmogui svarbi jo paties istorija – aš esu tai, kas esu – ne dėl to, koks mano ID numeris, o dėl savo istorijos. Šiuo požiūriu Mažeikių miestas yra mano istorija, mano praeitis – tai dalis to, kas aš esu dabar. Daugybė pirmųjų mano patirčių įvyko būtent šiame mieste, kuriam dabar rašau „laišką“ (ir tai nėra lengva). Mano istorija yra dalis to, kuo dabar dalinuosi scenoje, kūrybiniuose sumanymuose. Ką aš atsakyčiau tiems, kurie manęs paklaustų – ar tai yra mano miestas? Tiems, kurie galbūt tikisi to pataikūniško atsakymo, tiesiai sakau – NE. Tai mano praeitis, kurią palikau, bet nepamiršau. Draugai (buvę draugai, nors nežinau, ar patys geriausi draugai kada nors gali būti buvę), jų buvo nedaug, jie buvo be galo svarbūs, o dabar – aš net nežinau, nei kur jie yra, nei ką jie veikia. Kartais pagalvoju apie juos, apie pažadus visada būti kartu, kad ir kas nutiktų… Mums kažkaip nepavyko, visi turbūt turi naujų draugų ir toliau galvoja taip pat – ir žada amžinai būti kartu. Tikiuosi, kad dabar mums visiems pavyks.
Dabar į Mažeikius atvykstu labai retai. Jau susiformavo kitoks santykis su miestu. Pirmieji pastatymai kūrėsi iš seno jaunystės bagažo ir patirčių, o naujasis patirties bagažas ir vertybės dar tik kaupiamas ateičiai.
Aš nepamiršau savo mokytojų, kurie neįsipaišė į tipinių mokytojų standartą, ir nenoriu minėti pavardžių, dėkoti ir panašiai. Nes juk nebūtina visko skelbti visiems, eiti ir garsiai rėkti. Tikiu, kad užtenka tylios pagarbos ir gražaus prisiminimo, be tuščių pataikūniškų žodžių. Būtent šių mokytojų dėka atsirado drąsos, supratimo, kad nereikia „sutilpti“ į jokius rėmus, kad ir kaip tai patogu būtų kitiems, kad ir kaip iš tavęs to reikalautų, kad nėra pats svarbiausias dalykas pasaulyje pagal taisykles parašyti kokio nors kūrinio ištraukos interpretaciją, kad yra daug daugiau nei V. M. Putinas ir Salomėja Nėris…, kad reikia „kovoti“ prieš tave varžančius stereotipus. Džiaugiuosi, kad šiame mieste gyvena šie mokytojai. Kiekvienam svarbu surasti savo Mokytojus (čia toks lyg ir palinkėjimas).
Pirmiausia – sunkus darbas
Tik baigusi mokyklą Mažeikiuose, iškart įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), ir per kelis mėnesius įvyko tiek daug pokyčių. Man patiko tie pokyčiai. Visą savo studijų laiką praleidau akademijoje, kai kiti pirmakursiai važiuodavo savaitgaliais namo bei mėgaudavosi senų draugų kompanija ir mamos keptais kotletais. Mes, LMTA vaidybos ir režisūros pirmakursiai, bandėme suvokti, kas per dalykas yra etiudas, kaip pernešti kėdę per sceną be jokio garso, vaidinome šinšilas ir antis, voliojomės ant grindų, įsivaizduodami, kad tai baseinas. Tuo metu man atrodė, kad viskas, ką sužinojau ir maniausi suprantanti, kiekvienas menkas pasisekimas paskaitų metu, atrodė milžiniškas ir pats svarbiausias. Paskui buvo vis daugiau ir daugiau „juodo“ darbo, ypač su savimi.
Šiandien režisierius yra viena labiausiai neapibrėžtų profesijų. Gali pasirinkti: arba aktyviai dalyvauji komercinėje „mugėje“, arba pasirenki kūrybinę laisvę ir bandai įkopti į statų kalną. Talentingų žmonių šiandieną labai daug. Kad kažką pasiektum, reikia būti labai stipriam.
Jau ne vienas jaunas žmogus yra rašęs man ir klausęs – kaip įstoti į tokią specialybę? Gal ir tikėjosi kažkokio užtarimo, bet aš visada sakiau ir dabar sakau – patariu – pradžioje tikrai gerai apsvarstyti tokį pasirinkimą, nes dažnai režisūros ar vaidybos mokymasis klaidingai siejamas su kažkokia ateities šlove, žinomumu, populiarumu. Tam tikrai nebūtina baigti LMTA. Dažnai tie, kurie baigia akademiją, kaip tik nėra apsupti tokios šlovės. Jie tiesiog labai daug dirba. Mums taip sakydavo ir aš tuo tikiu, kad geras aktorius ar režisierius – tai tik 5 proc. talento, o svarbiausia visgi – 95 proc. darbo.
O dar viskam, atrodo, reikia ir truputį sekmės. Tikrai! Nes tai, kad aš iškart baigusi akademiją pradėjau statyti spektaklius teatre, manau, man tikrai šiek tiek ir pasisekė. Labai svarbi ir netikėta pažintis užsimezgė ketvirtame kurse, kai Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) rodėme mano diplominį spektaklį „Atleisk jiems – jie nežino, ką daro“ pagal Džiovani Bokačio novelių rinkinį „Dekameronas“, po kurio sulaukiau labai palankaus teatro vadovo įvertinimo ir kvietimo pagalvoti, ką norėčiau ateityje jame statyti. Prireikė kelerių metų, kol ryžausi pradėti kasdien važinėti iš Vilniaus į Kauną, bet buvo verta ir be galo smagu.
Būtent šiame teatre šią vasarą pasirodė mano spektaklis vaikams „Labas, Lape!“ (pjesė Daivos Čepauskaitės, Evelinos Daciūtės ir Aušros Kiudulaitės knygos „Laimė yra Lapė“ motyvais). Ir kūrybinis procesas, ir žmonės, su kuriais dirbau (kalbu ne tik apie aktorius, bet ir apie visą techninį personalą, vadybą…), buvo nuostabūs, todėl jau 2018 m. pradžioje grįšiu į NKDT su spektakliu jaunimui (džiugu tai, kad šio spektaklio procese dalyvauti galimybę turės būtent Mažeikių miesto mokiniai. Keliose mokyklose organizuosime kūrybines dirbtuves, diskusijas. Man bus įdomu palyginti – kaip ir kas pasikeitė, man įdomu sugrįžti į mokyklos valgyklą ir koridorius. Tikiuosi labai įdomaus laiko ir džiaugiuosi, kad teatras sutiko vykti būtent į miestą, kuriame aš užaugau).
Atradusi teatrą
Dažnai (ypač interviu metu) išgirstu klausimą – o kas tau yra teatras? Dabar jau žinau, kad man teatras – tai žmonės, nuostabūs, kūrybingi, keistų charakterių, kupini „crazy“ idėjų, su kuriais aš dirbu… Ir, aišku, tie, kurie ateina žiūrėti, tai – žiūrovai. Nesibaigiantis kūrėjų ir žiūrovų dialogas (nebylus) ir yra teatras.
Teatro gyvenimas labai dinamiškas ir įvairus. Visada supa žmonės, kurie ten yra. Tai jautrūs ir išskirtiniai žmonės bei asmenybės. Studijuojant akademijoje, išorinis pasaulis tarytum pradingsta, kursiokai tampa svarbi gyvenimo dalis ir tokie išlieka ilgam. Mes, aktoriai ir režisieriai, buvome kartu, o tai buvo neįkainojama patirtis.
Suvokimas, kad dar žinau per mažai, kad vis dar šio to trūksta, veda eiti į priekį. Turiu savo namus Vilniuje (ir tai labai gera, man namai labai svarbu), bet kasdien noriu pamatyti kažką naujo ir vis daugiau ir daugiau (šiuo metu, kai baiginėjamas šis „laiškas“, taip pat esu puikiame teatro festivalyje Norvegijoje, kuris skirtas būtent jaunai publikai). Mažame mieste visada visko mažiau, bet, lyginant didelį miestą su dar didesniu, taip pat kažko pasigendi. Ir negali laukti, kol ateis KAŽKAS ir parodys, kur tau eiti, ką daryti, kur gali pamatyti, pajusti daugiau. Negali laukti, kol kažkas tau įspirs į… (nes gali būti, kad niekas niekada neįspirs), ir turi tai padaryti pats.
Toliau kuriu savo istoriją
Šiuos kelerius pastaruosius metus daugiausia kuriu vaikams bei jaunimui – tokie ir ateities planai – likti šioje sferoje. Gal tai man dabar atrodo svarbiausia, nes pačiai vaikystėje, o vėliau ir paauglystėje labai trūko teatro. Jo buvo mažai arba jis buvo ne toks, kokio norėjosi.
Man, kaip kūrėjai, visada svarbu bendras kūrybinis rezultatas, o ne tai, ką aš padariau. Mokykloje man atrodė, kadgalėjau viską padaryti viena, bet gyvenime viskas kitaip. Labai svarbūs tave supantys žmonės, kurie supranta tave. Vienas tu nieko negali! Todėl dabar ieškau tos sceninės kalbos, kuria su mumis norėtų kalbėti vaikai ir jaunimas. Dabar dirbu patinkamą darbą su labai artimais, mielais žmonėmis. Džaiugiuosi tuo ir toliau kuriu savo istoriją.
Mano vaikystės ir jaunystės miestas Mažeikiai – mano praeitis. Man ji gaji tol, kol mano senelis (kurį visada vadinu bočiumi) ten pavasarį pardavinėjagėles, o rudenį – obuolius.
Puslapį parengė Vytas ALEKNAVIČIUS
Nuotrauka iš asmeninio albumo
